„Laikausi toliau tos pačios nuomonės, kad Lietuvai, kurioje yra žmonių, atvykusių iš trečiųjų šalių, kaimyninių ir tolimesnių šalių, nėra kažkokia nepakeliama problema perkelti 150 žmonių, kurie galėtų čia gyventi ir integruotis“, – „Žinių radijui“ ketvirtadienį kalbėjo I. Šimonytė.
„Dabar bandome rasti kažkokią priešpriešą šio klausimo sprendime. Manau, kad tikrai išspręsime šitą klausimą geriausiu Lietuvos piliečiams ir gyventojams būdu“, – pridūrė Ministrė pirmininkė.
Pirmadienį prezidentas Gitanas Nausėda žurnalistams teigė, kad Lietuva turėtų rinktis finansinį solidarumą ir taip prisidėti prie europinės migracijos politikos įgyvendinimo. Šalies vadovas pastebėjo, jog pastaraisiais metais Lietuvoje išaugo užsieniečių skaičius, todėl maždaug 3 mln. eurų siekiantis kasmetinis įnašas į paramos fondą, jo akimis, būtų priimtinesnis sprendimas.
Visgi Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen priminė, jog Lietuva pagrįstai tikėjosi ES šalių solidarumo, patyrus hibridinę ataką ir neteisėtai valstybės sieną kertančių migrantų antplūdį iš Baltarusijos. Todėl, tęsė ji, šiuo atveju solidarumą turi rodyti pati Lietuva ir priimti šaliai nustatytą migrantų skaičių.
ELTA primena, kad Europos Parlamentas (EP) praėjusią savaitę patvirtino griežtesnes migracijos ir prieglobsčio ES taisykles. Teisės akto pagrindas – privaloma solidarumo sistema, pagal kurią visos ES valstybės narės turi prisiimti tam tikrą atsakomybę už prieglobsčio prašymų svarstymą. Jei ES valstybė narė nenori priimti prieglobsčio prašytojų, ji privalo suteikti alternatyvią pagalbą, pavyzdžiui, mokėti finansinius įnašus į paramos fondą.
Šiam sutarimui įsigaliojus, Lietuvai per metus reikėtų priimti 158 atvykėlius, arba kasmet mokėti apie 3 mln. eurų.
Reforma apima greitesnį nelegalių atvykėlių patikrinimą, sulaikymo centrų kūrimą pasienyje, paspartintą prieglobsčio prašytojų, kurių prašymai buvo atmesti, deportavimą ir solidarumo mechanizmą, skirtą sumažinti spaudimą didžiulių migrantų srautų sulaukiančioms pietinėms šalims.
