Šeima ir santykiai

Asta Krikščiūnaitė: „Liūdina dvasinė prostitucija“

Rasa Kazlaitė

2008-05-06 05:01

Teksto-dydis:

Iš dainininkės Astos Krikščiūnaitės (46 m.) dosjė: „Karjerą pradėjo Klaipėdos muzikiniame teatre, sukūrė Ritos vaidmenį Gaetano Donizetti operoje „Rita“ bei Monikos vaidmenį Gian Carlo Menotti operoje „Mediumas“.

Solistės interpretacijos iš karto patraukė klausytojų ir kritikų dėmesį. Už Monikos vaidmenį 1989 m. jai paskirta Lietuvos teatro sąjungos premija. Tais pačiais metais ji tapo jaunųjų atlikėjų konkurso Moldovoje I premijos laureate, o 1992 m. — tarptautinio Luciano Pavarotti konkurso Filadelfijoje (JAV) diplomante. 1991—1994 m. solistė stažavosi Niujorke (JAV). 2004 m. apdovanota „Baltosios žvaigždės“ ordinu už nuopelnus Estijos kultūrai, 2005 m. tapo Lietuvos muzikų sąjungos Auksinio disko laureate.

A.Krikščiūnaitė dažnai kviečiama dainuoti Estijos nacionalinėje operoje. Dainininkės repertuare vienodai svarbūs tiek operos, tiek oratorijos, kantatos ar dainos žanrai. Lietuvos kompozitoriai yra parašę specialiai A.Krikščiūnaitei skirtų kūrinių. Ji koncertuoja su įvairiais simfoniniais ir kameriniais orkestrais Lietuvoje, Estijoje, Lenkijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, JAV. Šiuo metu A.Krikščiūnaitė kūrybinę patirtį perduoda studentėms — Muzikos ir teatro akademijoje dėsto solinį dainavimą“.

Muzikinius gabumus paveldėjo iš tėvų

— Esate vertinama kaip kamerinė dainininkė, meistriškai įvaldžiusi oratorijos žanrą, kurio puošmena — stilingos interpretacijos, atliekamos ištobulintu sopranu. Kaip renkatės kūrinius, kad jų atlikimas suskamba visai kitokia emocine jėga?

— Mano kelias labai spalvingas. Išbandžiau daug muzikos žanrų. Esu laiminga, nes turėjau galimybių atlikti daug oratorijų, kantatų, klasikinių dainų. Įdomu pažinti kuo daugiau skirtingos muzikos, o jos pasaulyje sukurta daug — gražios, įvairios ir įdomios. Klodai neišsemiami, kad tik sveikatos užtektų visiems tiems kūriniams išdainuoti. Džiaugiuosi kiekvienam koncertui galėdama pateikti vis ką nors nauja.

— Kas lėmė Jūsų profesinį pasirinkimą?

— Aš — pasvalietė. Ten baigiau vidurinę mokyklą. Mama — muzikos mokytoja, muzikinių renginių organizatorė. Tėvas grojo gitara. Šeimos albume dar yra nuotraukų — mamytė groja akordeonu, tėvelis — gitara. Mamos balsas neprastai gražus ir labai stiprus. Ji kadaise padarė didelę klaidą, kad nepasuko dainininkės keliu.

1980 metais mirė tėvas. Likome trise — aš, sesuo Gitana ir mama. Kad užtektų pinigų pragyvenimui ir mūsų išsimokslinimui, mama prie mokytojos algos prisidurdavo dainuodama įvairiuose renginiuose. Taigi dabar galiu drąsiai teigti: mamos dainavimo talentas padėjo manajam suvešėti.

— Esate daugelio konkursų laureatė, Auksinio disko apdovanojimo nugalėtoja, „Baltosios žvaigždės“ ordino už nuopelnus Estijos kultūrai kavalierė. „Savo šaly pranašu nebūsi“, — šį priežodį dar kartą patvirtina jūsų veiklos įvertinimas ir susiklosčiusi karjera. Kaip likimas nuvedė į Estiją?

— Aplinkybių sutapimas. Prieš daug metų važiavome su maestro Donato Katkaus orkestru koncertuoti į Estiją. Ten mane išgirdo dainuojant, pakvietė.

Taip atsidūriau Estijos filharmonijoje. Paskui — Estijos operos teatras, kitokia koncertinė veikla. Gal tai — akibrokštas Lietuvos valstybei. Neslėpsiu, šiek tiek skaudu, kad tų įvertinimų nesulaukiau savo šalyje, bet juk žinote, kas šiems dalykams turi įtakos: nežinia kas ir nežinia kodėl.

Nenoriu gilintis, pasakysiu tik tiek, kad ordiną gavau už nuopelnus Estijos kultūrai.

— Ar ne paradoksas?

— Suprantama.

— Kaip pavyko adaptuotis kitoje aplinkoje? Gal teko įveikti kokius nors kūrybos barjerus, patirti esminių lūžių?

— Operos teatre svarbiausias ir pagrindinis tavo kūrybos vertintojas — choras. Ten dainuoja žmonės, kažkada dėję nemažai pastangų tapti solistais ir kurių kūrybinis kelias susiklostė priešingai. Jeigu choras tave priima, viskas gerai: esi laukiamas ir gerbiamas tame teatre.

Estijoje džiugino ir publika, ir kolegos

— Ar galėtumėte palyginti, kuo Estijos publika skiriasi nuo mūsiškės. Gal sugriausite mitą, kad estai — šalti ir per daug lėti, todėl jiems koncertuoti sudėtingiau?

— Estijos publika paliko geriausią įspūdį ir šilčiausius prisiminimus. Tą patį patyriau bendraudama ir su kolegomis teatre. Po kiekvieno pasirodymo gaudavau gėlių ne tik iš gerbėjų, bet ir iš kiekvieno choro artisto. Sakyčiau, bendravimas ir kūrybiniai santykiai kupini atjautos ir šilumos.

Pamenu, repetavome Giuseppe Verdi operą „Ernani“. Tuo metu mano mama Lietuvoje labai sunkiai sirgo. Teatro direktorius, pastebėjęs, kaip aš užkulisiuose nerandu sau vietos, nupirko bilietą ir leido ją aplankyti. Ir visa tai — repeticijų metu, kai iki premjeros buvo likę nedaug laiko.

Net ir dabar negaliu apie tai ramiai kalbėti. Jaudinantis ir labai paprastas žmogiškas faktorius — užjausti ir suprasti kitą, pakliuvusį į bėdą.

Džiugina į koncertų sales grįžtantys klausytojai

— Kokia yra klasikinės muzikos rinka ir ar joje labai „paklausus“ laisvasis menininkas?

— Ačiū Dievui, tik porą mėnesių yra tekę sėdėti be darbo. Negaliu pasakyti, kad buvo lengva. Tokiais momentais būna baugu ir neramu. Šiandien esu peržengusi tą ribą ir moku pasisiūlyti. Deja, klasikinės muzikos vadybininkų trūksta.

— Ar ne keista, kad įvairiose televizijos realybės pramoginėse laidose staiga išnyra negirdėti talentai, pavyzdžiui, kaip Merūnas? Ar toks turėtų būti kelias į muzikos pasaulį?

— Čia ir yra tikroji muzikos vadyba. Televizija yra viskas. Ir aš, ir mano kolegos daug ir intensyviai dirbame, tačiau tik mūsų kūryba nelabai kas domisi, nes mes taip dažnai nesirodome televizoriaus ekranuose, nemirguliuojame spaudoje.

Pamenu, po skyrybų vienas žurnalas panoro apie mane parašyti. Tik, deja, ne apie mano kūrybą, o apie mano iširusią santuoką.

Na, jeigu dainuočiau teatre „La Scala“, tai gal ir atsirastų žinutė apie tai.

— O kaip yra Estijoje?

— Televizija, spauda klasikine muzika ir operos teatru domisi labiau. Tikrai daugiau rašoma ir rodoma.

— Tai gal Estijoje klasikinė muzika labiau gerbiama nei Lietuvoje?

— Nenoriu lyginti, bet kad ten kultūrai skiriama daugiau dėmesio, — akivaizdu. Vien ko verta Estijos operos teatro renovacija, kuriai iš valstybės biudžeto išleistos milijoninės lėšos.

— Kaip vertinate šių dienų muzikinę situaciją Lietuvoje?

— Džiugu, kad žmonės grįžta į koncertų sales. Žinau, kad į operą šiais laikais sunku gauti bilietų, vadinasi, klasikinės muzikos situacija gerėja. Atsiranda naujų erdvių, kažkas kažką rengia, organizuoja. Žodžiu, vyksta muzikinis judėjimas.

— Kokiose koncertinėse salėse mėgstate dainuoti?

— Labai mėgstu Lietuvos nacionalinės filharmonijos salę. Ten puiki akustika. Estijoje yra dvi naujos salės, kuriose garsas irgi skamba gražiai. Viena salė — Pernu mieste, kita — Tartu.

— Artistui visada svarbu pripažinimas, jo kūrybos viešas spindėjimas ir gerbėjų vertinimas. Ar nemanote, kad populiarumą vis dėlto dažniausiai lemia mokėjimas save pateikti, parduoti?

— Dainininkas Lietuvoje neturi didelės galimybės užsidirbti. Tai pavyksta nebent išvykus į užsienį. Esu laisvai samdoma dainininkė, o rinka perpildyta. Nors negaliu skųstis, Dievas man padeda. Jau vien tuo, kad apdovanojo talentu. Bet kad tas talentas atsiskleistų ir ateitų pripažinimas, kuris yra lyg gyvastis būtinas kūrybingai asmenybei — reikia sąlygų.

Turiu įdirbį, turiu vardą, o visa kita lemia pažintys. Garsas šiame žanre apie mane sklinda, esu žinoma.

Kartais atrodo, kad mano kartos dainininkai — tarsi paskutiniai mohikanai, kurie laikosi gero auklėjimo tono. Suprask, mus turi pastebėti, o ne mes turime nuolat pranešti apie save.

— Kaip tausojate balsą?

— Tikrai ne viską dainuoju. Yra kūrinių, kurių nesiimu. Yra renginių, kurių atsisakau. Kiekvienas žmogus turi savo galimybes, todėl kai matau, kad tai — ne mano kūrinys ir kad neįmanoma pasiekti geriausio, — atsisakau. Pavojingai elgiuosi, nes kitą kartą jau gali nebekviesti.

Tačiau šiuo atveju kitaip elgtis negaliu: balsas — mano turtas, mano pinigai. Aš juo turiu rūpintis, nes tos dvi mažos balso stygelės savimi nepasirūpins. Daug miegu, beveik nevartoju jokių alkoholinių gėrimų, vengiu prirūkytų patalpų, negaliu lankytis triukšminguose roko koncertuose. Stiprūs šios muzikos garsai dirgina mano balso stygas.

Patirtis išmokė vyrus vertinti atsargiau

— Viename interviu apie asmeninį gyvenimą atviravote: „Kai gyvenau su meno vadybininku, patirtis buvo vienokia, o dabar, kai turiu draugą dainininką, ji vėlgi visai kita. Tačiau laimei ar nelaimei, savo draugą sutinku retai, nes jis taip pat daug keliauja, taigi nėra kada vienas kitam įgristi. Tačiau ir per vieną dieną kartais po tris kartus spėjame ir susipykti, ir susitaikyti, kadangi abu esame ambicingos, karjeros siekiančios asmenybės“. Ar vis dar gyvenate tokiu pačiu ritmu?

— Šios kažkada išsakytos mintys jau nebegalioja. Buvęs mano draugas sėkmingai daro karjerą Italijoje ir ten gyvena. Mūsų keliai seniai išsiskyrė.

— Netekėjusios moters statusas nevargina?

— Kartais gyvenimas susiklosto taip, kaip susiklosto. Buvimas drauge su kuo tik tam, kad būtum, manau, nėra prasmingas.

— Nemanote, kad meilė verčia pasitempti, o kūrybine prasme — patirti naujų pojūčių. Koks šalia Jūsų turėtų būti tas vienintelis vyras?

— Dabar, kai tos praktikos yra nemažai... (Juokiasi.) Turbūt tas vyras turi būti stiprus ir tinkantis Ožiaragiui (A.Krikščiūnaitės horoskopo ženklas. — Red.) į porą.

Jeigu atvirai, vedybinė patirtis buvo nelabai maloni. Pradžia, kaip ir visos, buvo romantiška ir graži, o pabaiga — šiaip sau (Juokiasi.)

Po tokių patirčių tampi atsargesnė, atsargiau vertini sutiktus vyrus. Jeigu rimtai, ta patirtis pristabdo tuos polėkius ir svaigulius. Nemėgstu viešai po kaulelį narstyti savo gyvenimo. Pasakysiu tik tiek: meilė būtina! Kaip be jos gyventi?

— Tai būna dar tokių atvejų, kai dėl jos pametate galvą?

— Būna, būna.

— Kas Jus labiausiai žeidžia?

— Nemėgstu pasipūtusių, arogantiškų ir neadekvačiai save vertinančių žmonių. Didžiulė šlovė ir garbė — nemenka našta, kurią ne visi vienodai pakelia. Kai jauni žmonės gauna dozę dėmesio, jie tiesiog pameta galvą ir kartais su kitais elgiasi tiesiog nepadoriai.

— O kas liūdina?

— Dvasinė prostitucija.

— Ko trokštate?

— Norisi daug dainuoti. Tą muziką, tuos kūrinius, kurie labiausiai patinka. Kad dažniau pastebėtų, kai esi geriausios kūrybinės formos. Kai esi sukaupęs nemažą profesinę patirtį ir nori ją pademonstruoti gerbėjams. Noriu, kad sektųsi kūrybinė karjera mano studentėms, tarp kurių jau yra respublikinio ir tarptautinio konkursų laureačių.