Be to, darbininkai buvo įspėti, kad tuo atveju, jei darbą paliks savo noru, bendrovei turės sumokėti už jų išlaikymą.

Poilsiui – viena diena

Sauliumi ir Gražina darbininkams prisistatantys bendrovės atstovai nekart žadėjo, kad algos netrukus bus sumokėtos.

Kovodami dėl uždirbtų pinigų darbininkai nesužinojo nei šių atstovų pavardžių, nei pareigų. Šie vardai ne kartą buvo minimi internete skelbiamuose statybininkų skunduose.

Kviesdama statybininkus dirbti Maskvoje, bendrovė „Altonas” pirmus tris mėnesius žadėjo mokėti 3,5–4 tūkstančius litų per mėnesį, vėliau buvo žadama atlyginimus pakelti iki 7–8 tūkst. litų.

Darbininkams buvo žadama, kad bendrabučio kambaryje jie gyvens po du ir bus nemokamai maitinami tris kartus per dieną. Darbdaviai įgyvendino tik vieną pažadą – dėl maitinimo.

Jie griežtai prižiūrėdavo, kad statybininkai negertų ne tik darbo metu, bet ir laisvalaikiu, todėl alus būdavo draudžiamas net sekmadieniais – vienintelę laisvą dieną.

Bendrovės atstovai po bendrabutį vaikščiodavo su alkoholio tikrintuvais.

Biuras – daugiabutyje

Pelningą darbą Maskvoje statybininkams siūliusi bendrovė „Altonas” įsikūrusi Vilniaus centre esančiame daugiabutyje. Ant jos durų nėra jokios iškabos.

„Pirmuosius statybininkus įdarbinome tik gegužės mėnesį, todėl kalbos apie kelis mėnesius nemokamus atlyginimus yra melas”, – darbininkų skundus trumpai pakomentavo šios bendrovės vadovė Liuda Liubickienė. Ji žadėjo pasidomėti Maskvoje dirbančių vyrų gyvenimo sąlygomis.

Iš užsienio grįžo tuščiomis kišenėmis

* 2010 metais Ispanijoje tikrą pragarą patyrė devynių lietuvių grupė. Rolandu prisistačiusiam vyrui už įdarbinimą ir buto nuomą jie sumokėjo po 800 litų. Lietuviams buvo pažadėtas didesnis nei 4 tūkstančių litų atlyginimas. Ten juos pasitikęs serbas nuvežė į ankštą butą, kur jau gyveno 4 lietuviai.

Jie pasiguodė, kad darbo turi tik vieną dieną per savaitę ir uždirba po kelis eurus. Naujokai nusprendė ieškotis darbo patys. Anksčiau Ispanijoje įsikūręs lietuvis juos įdarbino citrusinių vaisių plantacijoje, tačiau jie neturėjo kur gyventi. Visą dieną be pertraukų dirbę emigrantai naktį miegodavo mikroautobuse, o praustis eidavo į prekybos centrus. Atlyginimai vėluodavo, todėl darbininkai maitindavosi vien mandarinais.

* 2010 metais per įdarbinimo agentūrą į Angliją išvykęs panevėžietis Ričardas Rožėnas net nepradėjęs dirbti tapo benamiu. Į Linkolną nuvykęs vyras buvo apgyvendintas bendrabutyje, tačiau tą patį vakarą prie jo ėmė priekabiauti anksčiau jame įsikūrę vyrai.

Bijodamas, kad bus apiplėštas ar net nužudytas, panevėžietis paskambino į policiją, bet anglų kalba nesugebėjo paaiškinti, kas įvyko. Jis dvi savaites bastėsi po miestą, miegojo laiptinėse ir tarpuvartėse. Praradęs viltį rasti darbo jis autobusu grįžo į Panevėžį. Grįžęs sužinojo, kad panašus likimas ištiko ir kitus tos pačios agentūros klientus.

* 2004–2005 metais Danijoje dirbusiems lietuviams darbdaviai liko skolingi ketvirtį milijono litų. 2004 metais apie 30 vyrų iš Lietuvos įdarbino bendrovė „Marsijas”, vėliau ji bankrutavo ir darbininkams liko skolinga apie 115 tūkstančių litų. Kitais metais Danijos pilietis ir jam talkinę lietuviai įkūrė ūkinę bendriją ir pakvietę darbininkus grįžti į Daniją pažadėjo jiems grąžinti prieš metus uždirbtus pinigus. Aukštą bažnyčią dažiusiems ir kitus pavojingus darbus dirbusiems lietuviams buvo pasakyta, kad bendrija nebegauna užsakymų, todėl namo jie vėl grįžo tuščiomis kišenėmis.