„Ikona turi būti gyva: ji turi žiūrėti į mus, o ne mes į ją. Kai negali ramiai pakelti akių, nes jauti, kad ikona į tave žiūri, tai ir yra tikrasis ją sukūrusio tapytojo meistrystės įrodymas”, – pasakojo sentikių ikonų tapytojas Georgijus Jakovlevas.

Sostinėje esančiame Nacionaliniame muziejuje surengta paroda „Lietuvos sentikių bažnyčiai 300 metų”.

Joje gyvą vietinės ikonų tapybos tradicijos dvelksmą galima pajusti liaudies stiliaus ikonose ir meniniu požiūriu daug brandesniuose darbuose, tarp kurių – Dysnos ir Vilniaus ikonų tapybos centrų meistrų Ivano Vasiljevičiaus Michailovo ir jo sūnėno Ivano Ipatjevičiaus Michailovo kūriniai.

Šią profesionalių ikonų tapytojų dinastiją šiandien pratęsia G.Jakovlevas.

Parodoje eksponuojami naujausi jo darbai, skirti garbingam Sentikių bažnyčios jubiliejui.

Pernai ir savo asmenines sukaktis – penkiasdešimtmetį ir ikonų tapymo dvidešimtmetį – paminėjusio dailininko darbai menine kokybe nenusileidžia jo mokytojo I.I.Michailovo kūriniams.

– Kaip tampama ikonų tapytoju? Tam reikia pašaukimo ar daug ką nulemia atsitiktinumas? – paklausiau G.Jakovlevo, su kuriuo kalbėjomės dirbtuvėje, įrengtoje nedideliame daugiabučio kambarėlyje viename miegamųjų Vilniaus rajonų.

– Mane mokė mano dėdė I.I.Michailovas. Sovietmečiu jis buvo vienintelis Lietuvoje profesionalus sentikių ikonų tapytojas.

O tuo susidomėti paskatino teta, pastebėjusi, kad aš mėgstu piešti.

Būdamas penkiolikos pirmą kartą atėjau pas dėdę į dirbtuvę. Jis paklausė, ar mokiausi kokioje nors dailės mokykloje. Kai pasakiau, kad ne, tai net nudžiugo: „Dar nesugadintas.”

Įdomu, kad mano dėdė turėjo nemažai mokinių, kurie buvo baigę ir Dailės institutą, tačiau jiems taip ir nepavykdavo nutapyti ikonų.

Tai visiškai kitoks pasaulis.

– Kodėl tuomet pradėjote tapyti tik sulaukęs trisdešimties?

– Pamačiau, kiek čia daug darbo, pradedant lentos paruošimu, piešiniu, kanonu. Nusprendžiau, kad tai – ne man.

Juk ir atsakomybė – didžiulė. Jei kunigas per pamokslą ne tokį žodį pasakys – jis nuskambės ir pasimirš. O į ikoną žiūrėdami žmonės meldžiasi – taigi kiekviena klaidelė nuolat badys akis.

Paprasto tapytojo darbas man atrodė daug patrauklesnis. Porą kartų bandžiau įstoti į M.K.Čiurlionio meno mokyklą, tačiau nepavyko.

Po to išėjau į kariuomenę, vedžiau, gimė vaikai.

Reikėjo išlaikyti šeimą ir savo svajonę apie dailę pamiršau. Tačiau likimas mane vis tiek pasodino prie dėdės stalo. Mat jis senatvėje beveik apako ir man tekdavo jam padėti. Jis nugyveno beveik 100 metų ir daugiau nei 70 metų tapė ikonas. 2 psl.>>