Tačiau Biblija labai aiškiai mums nusako tai, kas yra nuodėmė, t.y. tai, kas skiria mus nuo Dievo ir Jį paniekina. Tarp daugelio nuodėmių Biblija mums aiškiai nurodo homoseksualius santykius, kaip Dievui nepriimtinus, griaunančius žmogaus ir Dievo santykį, galiausiai – sunaikinančios žmogų ir visuomenę.

Šiuo atveju visiškai nesvarbios „mokslinės“ išvados, ar potraukis tai pačiai lyčiai yra įgyjamas, ar įgimtas (jos iki šiol rimtai nepagrįstos). Tokio potraukio praktinis įgyvendinimas yra nuodėmė.

Tas pats galioja ir visoms kitoms nuodėmėms – žmogus už savo veiksmus yra atsakingas prieš Dievą. Tad Bažnyčia kviečia tikinčiuosius ieškoti ne pateisinimo nuodėmei, o išteisinimo Jėzuje Kristuje. Ne užsimiršimo tariamoje modernios visuomenės dvasioje, o Dievo pagalbos maldoje ir susilaikyme.

Tokie dalykai niekuomet nebuvo populiarūs, bet jie yra vieninteliai gydantys žmones ir sutinkantys su Dievo valia. Visiškai nesvarbu, ar nusidėjėlis yra dvasininkas, ar parapijietis – Dievo kvietimas atsigręžti visuomet galioja, bet tik tuo atveju, jei gręžiamasi su atgaila ir nusigręžimu nuo nuodėmės, o ne susitaikant ar susitapatinant su nuodėme.

Taip moko Bažnyčia, o žmogus gali rinktis, ar jos mokymu sekti, ar jį atmesti. Šiuo atveju jis pats prisiima atsakomybę už savo gyvenimą čia laikinai ir ten – amžinybėje.

„Modernios“ tendencijos kai kurių šalių liuteronybėje parodo pačią blogiausią situaciją, kokia bažnyčioms gali nutikti – Bažnyčia atsižada savojo pašaukimo ir tampa valdžios arba visuomenės socialinių, kultūrinių ir etinių tendencijų ruporu, atsisakydama būti žemės druska. Nė viena krikščionių bažnyčia nėra nuo to apsaugota ir visos didžiosios konfesijos tokią tikrovę yra patyrusios ar patiria. Tačiau Švedijos atveju Bažnyčia, siekdama geresnių santykių su visuomene, pasidavė pastarajai, atmesdama tai, kas liuteronybėje svarbiausia – Šventąjį Raštą.

Lietuvos liuteronų bažnyčia visiškai nepritaria Švedijos bažnyčios sprendimui laiminti tos pačios lyties santuokas ir vyskupo pareigybei konsekruoti moterį lesbietę ir kviečia šiuos nutarimus priėmusius Švedijos bažnyčios vadovus bei narius daryti atgailą ir sugrįžti prie Šventojo Rašto mokymo bei ilgaamžės Bažnyčios tradicijos.

Tuo pačiu metu, įžvelgdami liuteronų bažnyčioms būdingo atvirumo naudą, kai problemos ar net ydos yra nagrinėjamos viešai, mes linkę palaikyti ryšius su Švedijos bažnyčia ekumeninio, o ateityje gal net ir tarpreliginio dialogo forma, melsdami Dievo gailestingumo Švedijos liuteronams ir ypatingos globos tiems kunigams ir parapijoms, kurios ištikimai laikosi Evangelijos mokslo, iškęsdami šių laikų suspaudimus Švedijoje ir kitose šalyse.

***

M.Sabutis yra Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios vyskupas.