Kiekvieną kartą pasirodžius naujai informacijai apie tendencijas Švedijos liuteronų bažnyčioje, Lietuvos liuteronai sulaukia daugybės mūsų šalies gyventojų nuostabos, klausimų ir komentarų apie „naujienas“. Keletas jų: homoseksualių žmonių partnerystės laiminimas, homoseksualų šventinimas dvasininko tarnystei, neseniai – tos pačios lyties asmenų „santuokos“ pripažinimas ir – šiomis dienomis – lesbietės vyskupės konsekracija.

Kad į daugelį iškeltų klausimų galėtume atsakyti vienu glaustu tekstu, užuot kartoję tuos pačius faktus, norėtume pasidalinti Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios pozicija minėtais klausimais, kuri atspindi didelės dalies liuteroniškų bažnyčių (nors tikrai ne visų) laikyseną.

Pirmiausia – šimtmečius dėl tikėjimo persekiotiems Lietuvos liuteronams žinios apie mūsų kaimyninės šalies bažnyčios „modernėjimą“ sukelia liūdesį ir palieka vis mažiau vilties, kad mūsų buvę tikėjimo broliai ir seserys ras jėgų grįžti prie biblinio mokymo ir išpažinimo, kuriam Švedijos bažnyčia buvo ištikima daugelį šimtmečių, dovanodama pasauliui puikių teologų, vyskupų, davusi rimtą paskatą ekumeniniam judėjimui ir socialinio teisingumo skatinimui pasaulyje.

Deja, turime pripažinti, kad savo mokymu apie šeimą bei seksualumą šiandieninė Švedijos liuteronybė nebeseka nei Šventojo Rašto mokymu, nei Bažnyčios dogmatika, paversdama savo gyvavimą besąlygišku sekuliarios visuomenės įgeidžių dubliavimu, nevykdydama svarbiausios Bažnyčios priedermės – tiesos sakymo.

Lietuvos liuteronų bažnyčia drauge su Latvijos ir Estijos bažnyčiomis jau 2006 m. kovo 6 d. Parnu (Estija) pasirašytame dokumente „Susirūpinę dėl vienybės“ vieningai pareiškė nutraukianti bendrystę su Švedijos liuteronų bažnyčios vyskupijomis, parapijomis ir dvasininkais bei visomis kitomis bažnyčiomis ir jų dvasininkais, kurių mokymas akivaizdžiai prieštarauja Biblijos Senojo ir Naujojo Testamentų mokymui.

Toks sprendimas buvo priimtas po Švedijos bažnyčios nutarimo laiminti tos pačios lyties porų bendrą gyvenimą, kuris šiais metais virto homoseksualų santuokų bažnytiniu pripažinimu. Be Baltijos bažnyčių, panašiai į minėtas aktualijas reagavo ir kitų šalių liuteronai bei dalis ekumeninių partnerių (pvz., Rusijos stačiatikių bažnyčia, nutraukusi visus santykius su Švedijos liuteronais).

Liuteronų bažnyčios mokymas skelbia pozityvų požiūrį į žmogaus seksualumą, kuris, pagal Kūrėjo nustatytą tvarką, pasireiškia tarp vyro ir moters, įgyvendinant savo gyvenimo pašaukimą – santuoką ir vaikų auginimą.

Kadangi toks pašaukimas glūdi pačioje Kūrinijos esmėje, Bažnyčia netaiko apribojimų šeimyniniam gyvenimui, nepaisant asmens tarnystės pasaulietinėse ar bažnytinėse pareigose, nebent žmogus yra pašauktas ir pats pasirenka vienuolio gyvenimą arba dėl objektyvių priežasčių negali gyventi šeiminio gyvenimo. Todėl Liuteronų bažnyčioje diakonai, kunigai ir vyskupai gali kurti šeimas, taip įgyvendindami Kūrėjo pašaukimą, kaip tai buvo praktikuojama Krikščionių bažnyčioje nuo jos sukūrimo. 2 psl.>>