Atsakyme išvardinti asmenys, davę leidimus kirsti mišką plynai biosferos poligone. Po to, kai Kauno regioninio aplinkos apsaugos departamento valdžia buvo fondo informuota, kad čia peri juodieji gandrai. Smagu, mes žinome pavardes. Tai projekto autorius Ž.Gecevičius, Kėdainių rajono agentūros vyresnioji specialistė R.Macenavičiūtė. Rašte, beje, paminima, jog pastaroji agentūroje jau nebedirba. Puiku. Įvykdė nusikaltimą ir pabėgo iš įvykio vietos. Taip turbūt oficialia policijos kalba tai turėtų būti traktuojama? Raminantį raštą pasirašo (cituoju): viršininko pavaduotojas, pavaduojantis viršininką Rimantas Šalkauskas. Va taip. Dar ir tokia pareigybė yra.

Jei skaitantiems darosi nuobodu, pagalvokite apie paprastą kaip namo kampas faktą. Įvykdytas nusikaltimas. Turi būti iškelta ar baudžiamoji, ar bent jau administracinės atsakomybės byla. Kas nors padaryta? Nieko. Tik nusikaltimas padarytas. Visi kaltieji žinomi.

Štai einate jūs gatve ir matote, kad guli lavonas. Aiškiai žmogus miręs ne nuo senyvo amžiaus. Daug šautinių žaizdų. Iškviečiate policiją. Šioji konstatuoja, kad tokia ir tokia vyresnioji specialistė „išdavė leidimą“, bet dabar jau organuose nebedirba. Nuo vakar. Kaip skamba? Makiaveliškai, ar ne? O čia visiška analogija su naikinama gamta. Vykdomi nusikaltimai. O jokių bylų, jokių ikiteisminių tyrimų net už horizonto nematyti.

Ten, kur taip liūdnai skraidė juodasis gandras, lyg dar kažko vildamasis, buvo plynai iškirstas privatus miškas. Aiškiai priklausęs savininkui, kuris šoka polką pagal rusišką dainušką „odna palka dve struny – ja choziajin vsej strany“. Baisu, ar ne? Bet palaukite. Valstybiniuose miškuose gamtosauginio „idealizmo“ nei kiek ne daugiau. Vienas pavyzdžių – Adutiškio miškas. Išsidriekęs per Ignalinos ir Švenčionių urėdijų platumas. Štai šiemet ten ramiai sunaikinti du juodųjų gandrų lizdai, nekalbant apie buveines. Stebėtina, kad buveinių direktyvą visi jau seniai pamiršę. O verta būtų kiek pasirausti atmintyje. Medžių nebėra, lizdų nebėra. Adutiškio miškas ir jį supančios pievos, viduryje tvyranti didoka pelkė – puiki buveinė paslaptingiems juodiesiems gandrams. Čia jų peri mažiausiai 5 poros, dvi kurių šįmet perėti jau negalėjo. Ar perės kitąmet – didelis klausimas.

Kodėl? O todėl, kad jau sunaikinus lizdą ir tikintis, kad gandrai ras drąsos krauti sekančiais metais naują, bus kertama nauja plyna biržė, paraleli iškirstąjai pernai. Taip brandaus miško (būtino juodųjų gandrų perėjimui) neliks visai. Tik „bioįvairoviniai“ jaunuolynai.

Miškų kirtimo tvarka nurodo, kad plynose biržėse būtina palikti tam tikrą brandžių medžių skaičių. Kad miškas galėtų atsinaujinti. Nekomentuosiu, kaip brandžius nuo nebrandžių medžių atskiria miškininkai. Reikalavimas – medžius, kuriuos reikia palikti, būtina pažymėti oranžinės spalvos žiedu. Kad per daug neišsiplėsti, paliksiu tai spręsti skaitytojams. Žvilgtelėkite į straipsnio fotografijas. Ten jūs pamatysite, kas laikoma „brandžiu“ medžiu ir paliekama, o kas „nebrandžiu“, ir nukertama. Panašių pavyzdžių teko stebėti Borneo saloje Malaizijoje, kur po sunkaus tarptautinių gamtosauginių organizacijų darbo vietiniai gamtos naikintojai pagaliau sutiko kirsti seniausius pasaulyje tropinius miškus ne plynai. 3 psl.>>